Tie netikri vidudienio vitražai:
Pušynai, kopos, smilgų kauburiai –
Įrėminti į lašą vilties mažą,
Kurį tušti išsaugo kambariai.
 
Stiklinėj vazoj gėlės užmirštuolės –
Be žodžio „Ne“, todėl vis tiek nuvys...
Už lango vėjy supasi, nupuola
Alyvinis rugpjūčio obuolys.
 
Ir krenta daug kas – ne visi pakyla
Ir nepareina, net jei to tikies,
Tik vyzdyje nakties sapnais sudyla.
Nors noris neužmerkti tos akies,
 
Bet ją likimas mūsų išsidūręs
Pušų spygliais, betiksliu laukimu
Ištirpsta debesys balti panirę jūroj
Ir vakarais vėl tampa neramu...