Neišeik

Neišeik ir nepalik manęs,
aš bijau viena užmigti,
bijau nubusti.
Aš bijau įkrist į gilią pusnį
ir paskęst joje.
Neišeik, nepaliki žodžių netartų,
dar ne laikas išsiskirti mudviem.
Daug žvaigždžių mums žiba danguje,
neįkrisk į giliąją bedugnę.
Dar ne laikas.
Patikėk — ne pabaiga,
kai draugystė žiedlapiais pražydo,
na tai kas, kad rūpestis veide,
o į plaukus sniegulių prisnigo.
Neišeik į naktį gūdžią, juodą,
man sunku gyvent bus be tavęs.
Eisiu basomis per baltą gruodą,
nežinau, žiemužė kur mane nuves.
Kas man ašaras sūrias nušluostys,
kam padėsiu galvą ant peties?
Tokio tikro, tokio mielo draugo
nesutiksiu niekur jau išties.
Neišeik ir nepalik manęs šioj žemėj,
išsivesk kartu, kur pievoje margi drugiai,
ten, kur saulė šviečia, vaivorinė juosta
nepailsk ir nesakyk, kad pavargai.
vaidilutė