30. Ēt dėinas

Žemē, kāp ė arkliou, rēk vėsuokė velnė –
Toukart tik pakinkės, dėrbsi ė važiousi,
Aront rēk sostuotė prīš statiesni kalna,
Pruota rēk torietė, dedont žingsni drousi.

Žīmantams sosiedos ont šeimuos kėlėma
Liektė tik ė liektė – mintis bova švėisės,
Bet lėkėma vingē kėta kieli liemė –
No vargū solinkės greit neatsėtėisi.

Kol abodo sokuos, siejė pėrmus grūdus,
Ne tiktā ėš laimės šlapė veidā raukies –
Tarsi būt ėš mėiga kou tik atsėbodė –
Laimė ėšsvajuota kažkor pasėtraukė.

Javus – zoikė oustās tegali vadintė –
Mėnkā teėšauga, mažā kas tebėra,
Ė tou pati nieka rēk pasėdalintė –
Nuomuotuos jau kėimė pasėkinkės Bieri.

Gera, skani kousni šėndėin atsėkondos,
Ontra dėina būsi mažā kou bevalgės,
Nieka nelaimiesi nē kalbuom, nē skundās,
Gorskė mėškūs Žīmants, liuob oždėrbs bent alga.

Par akis i pruota ė i šėrdi skleidies
Vasaras pasaulis vėinėšuo suodībuo –
Sožīdiejė bolvės, morku lapu raidės
Žalē isėrašė joudžemė dėdībie.

A gali soprastė, žmuogau, nesotrėkės,
Kāp ta jouda žemė mūsa ronkuom duodas –
Ėšaugėn ė bolviu žīdonti vainėka,
Ė geltuona grūda keptė skanē dounā?

Tau terēk soprastė, kāp saulelė švīsčiuo –
Artė ė ekietė, ka priglaudos siekla
Ėš anuos vėdiniu ė vaisingu īsčiu,
Pasėkelto derlios ont žalio padieklo.

Jolės jauna veida matīmā tėi gluosta –
Atneš vėsuokiausė pena pruota darbou.
Kol dvarūs gyvena, skleidies kėtas kluostės,
I pasauli puonu gėliau isėskverbus.

Dabar ana linka ė vėsai ikėba
I žemaitiu kalba, i kapuota žuodi –
Tas kalbuos pasaulis dėdėlis, berėbis
Kėtēp sospindiejė, kėtās vaizdās ruodies.