Vaju vaju...

 Šįvakar vėjas akivaizdžiai vėl nerimsta... Susimokęs su šalčiu negailestingai drasko mano jautrius skruostus tarytum rykšte luptų iki ryškaus paraudimo... Ko gero nusipelniau, juk anksčiau jo nė neišgirsdavau, o dar ir įsižeisdavau dėl suveltų plaukų paprasčiausiai nesuvokdama, kad taip tiesiog kartais turi būti (juk negali būti nuolat viskas kaip per sviestą)... Buvau tokia savanaudė ignoruodama vėją, kai jis prašydavosi tik akimirką būti išklausomas, kol jis grodavo pakalnučių varpeliais (juk ne kartą ir pati sielojausi, kai manęs niekas nesiklausydavo)... Be jo vargu ar dar prisiminčiau ir siūbuojančias rugiagėles aguonų lauke, liepsnojančių medžių šokį jam mėtant jų perkaitusius lapus, tarsi šoktų  pilvo šokį merginos, dėvinčios aukso sukneles (juk daugelis tylai slaptomis kalbėjo, jog šis ruduo buvo ypatingas)... Kas, jei ne vėjas, klojantis baltą šilko patalą už lango, man primintų tą jaukų namų prieglobstį prie židinio?
Mano brangus vėjas ir amžinas jo šnabždėjimas man į ausį, nors ir kartais kandus... Jam neramu, jam skauda... Supraskite. Jei kanda, juk nebūtinai iš piktos valios...

Vėjo ritmu, vėjo ritmu...
O kieno ritmu vėjas šoka?
Orinta