Nupiešiu saulę ant geltono lapo
Ir margą žvaigždę, kokios niekada nebūna.
Sėdėsiu, parymosiu ant bevardžio kapo,
Ir perskros virpulys jautrų mano kūną.

Išspausiu ašarą, po to nusišypsosiu,
Pati savęs nekęsiu ir bjaurėsiuos.
Nors ir norėtųs likti, atsistosiu,
Pabėgsiu, o po to labai gailėsiuos.

Mintis lėta kutena mano galvą,
Įsiskverbia žaibu, pasąmonę sugriauna.
Atgal žodžiu išeina ir atgauna spalvą,
Vienam gal linksma, o kitam gyvenimą sugriauna...

Todėl tyliu, kad ko nepasakyčiau,
Vidinis skausmas degina krūtinę.
Kad priešą, svetimą draugu nepalaikyčiau,
Kad šalį šitą nemylėčiau kaip gimtinę.

2006 09 21