Vis toks pats

Grakščios drebulės šoka baletą su šelmišku vėju,
O šaltukas užmigdė žemelę savajam glėby.
Po senais ąžuolais šiandien renkasi švytinčios fėjos.
Mano mielas, ar fėjų giesmes paąžuolėj girdi?

Šaukia paukščių balsai saulės spindulį žemėn sugrįžti,
Tingiai barstę snaiges išretėja pulkai debesų.
Ir nors kartais atrodo – ištirpo, prapuolė jaunystė,
Bet vidus  atsidūsta – juk aš vis toks pats tebesu.

Kaip tada, kai rankutės apglėbdavo mylinčią mamą,
Kaip tada, kai valiūkiški žvilgsniai kuteno padus.
Vis toks pats – žiemą, vasarą, rudenį dieviškai ramų
Ir pavasarį žydintį sugeria tavo vidus.
Laimužė