Ištverti gyvenimą (2)
Vaikystėj vien moterų globotas, ūgtelėjęs Polis prisišliejo prie Juzės, ieškodamas vyriškos atsvaros. Kiek metų tada jam buvo, kai vieną dieną, be tikslo klajodamas po miestelį, sustojo prie atvirų Juzės meistarnės durų? Nedaug, atsimena, į mokyklą dar nėjo. Sustojo ir pasiliko, nes jį kažkuo patraukė tas didelis, ramus žmogus, lėtais, tiksliais judesiais suimantis vinį, ją įkalantis, imantis kitą.
Juzė dėbtelėjo į nekviestą svečią, šyptelėjo – tokia menka atrodė vaiko figūrėlė, nekalbino, bet ir nepavarė. Polis pasijuto drąsesnis, prisėdo ant slenksčio. Taip ir pratylėjo abu, kol Juzė baigė remontuoti branktą ir juo nešinas išėjo į fermas. Kitą dieną, parvažiavęs po darbo arkliais, Juzė rado Polį besėdintį ant suoliuko, laukiantį. Prileido kibirus vandens, girdė arklius, paskui abu vedė juos nakčiai pririšti niekieno pievose paminijy. Polis vis atsigręžinėjo atgal, jam atrodė, kad tie dideli gyvuliai gali jį sumindyti, bet jie ėjo ramiu, vienodu žingsniu, nuleidę galvas, pavargę po darbo dienos ir Polis nurimdavo, tik kai kažkuris suprunkštė, vaikas baugščiai įsikirto Juzei į ranką ir nebepaleido. Kažkas šiltas pakuteno seno vyro širdį, kažkas, atklydęs iš tolimos tolimos praeities – gal buvo taip ėję su tėvu, vedini arkliais į ganyklą, gal su savo sūneliais? Kur jie dabar? Nė vienas neužsiliko kaime ir Juzė skaudžiai pajuto, kaip jų ilgisi.
Polis įjunko lankytis. Jau žinodavo, kada kur Juzę galima rasti. Jei šio nebūdavo kieme, vidun nesibelsdavo, laukdavo. Visur eidavo kartu, Polis viskuo domėdavosi, bet nemėgino mokytis dirbti, ne sunkiam darbui buvo sutvertas, tik stebėjo, perprasti norėdamas, sėdėdavo ant ežios laukuose, gairinamas pavasario vėjų, klykaujant knyvėms, užvertęs galvą sekdavo gandro skrydį, skambantį vyturio taškelį dangaus mėlynėj arba įsižiūrėdavo į stambią, gunktelėjusią Juzės stovylą, vienodu judesiu beriančią ir beriančią grūdus į dirvą, paskui užakėjančią vis genant arklius:
– Judinkitės, slunkiai, diena su galu.
Kartais ir numigdavo vaikas, įsisupęs į senojo striukę, skaniai kvepiančią taboka.
Paskui dalindavosi Juzės žmonos įdėtu paviržiu – stambiai papjaustytu lašiniu, duona, agurku ar svogūnu ir kalbėdavosi. Vis primindavo Juzė:
– Žiūrėk, vaike, žiūrėk, kol dar turi į ką žiūrėti. Mūsų, senųjų, netrukus nebebus ir niekas nebemokės taip dirbti. Viską darys mašinos. Klausykis, klausykis žemės garsų, kaip ir daugelis išeisi į miestą, o ten vyturiai negieda. Uostyk bundančios žemės kapą, greit nebent benzino dvoką laukuose beužuosi.
Ne kažką tesuprasdavo Polis iš tokių jo kalbų, bet neklausinėdavo.
Kai baigdavo darbą, prieš lipdamas į vežimą, senasis atsgręždavo į dirvą ir dar pastovėdavo, lyg melsdamasis:
– Ar jauti, kaip šilta grūdui, patalais užklotam? – ir atrodydavo vaikui, kad tikrai jaučia.
Labiausiai Poliui patikdavo važiuoti su Juze per miestelį – sėdėdavo toks pasitempęs, ant ilgo kaklo galvelę iškėlęs, dairydamasis, ar mato žmonės, o jei Juzė paleisdavo arklius smagia risčia, jam labai norėdavosi dainuoti, bet niekada taip ir nesiryžo, gėdijosi, nes buvo sykį girdėjęs dainuojant Juzę – galingu bosu ir ta daina jį užvaldė, sužavėjo. Kur ten lygintis jam su savo menku, plonu balseliu? Nepagalvojo vaikas, kad vyturys juk taip pat ne bosu gieda, o gražu.
Nuovokus ir smalsus buvo Polis. Kai Juzė ką meistraudavo, pats numanydavo, ko šiam reikia, ir paduodavo tinkamą įrankį, primindavo, jei senasis, susiruošęs papjauti šėko, jau sukdavo arklius iš kiemo, pamiršęs įsidėti dalgę. Ir nesiliaudavo klausinėjęs, apie viską: kodėl kausto arklius ir ar jiems neskauda nagų, kai į juos kala uknolius? Ar ir Juzė yra buvęs mažas? Ar tas didelis, žilas žmogus, vakar atvažiavęs su „Volga“, tikrai yra Juzės vaikas? Juk vaikai nebūna žili? O gal žilų tėvų vaikai atsigimsta į tėvus?
Juzė mielai atsakinėdavo, o ir neklausiamas pasakodavo, džiaugdamasis, kad turi dėmesingą klausytoją, nuklydęs į atsiminimus kartais ir užmiršdamas apie jo buvimą, nesukdamas sau galvos, ar tas ką supranta iš jo kalbėjimo.
Rudenį, atvėsus orams, Polis dažną rytą atėjęs nerasdavo Juzės namie, tekdavo ilgokai palaukti, todėl vedamas smalsumo sykį atėjo anksčiau, sutiko Juzę jau išeinantį ir prisigretinęs, nieko neklausdamas, nuėjo drauge. Šalnotas buvo rytas, o kai ėjo per tiltą, virš Minijos tvyrojo rūkas, tik karklų viršūnėlės kur ne kur tekyšojo – balta juosta atkartojo pažįstamus upės vingius. Įsuko į kiemą. Juzė nėjo vidun, treptelėjęs koja įvijo aršiai įsiskalijusį šunėką būdon ir, išvyniojęs kerzinį įdėklą, traukė iš jo kelis įvairaus dydžio ir formų peilius, rikiavo juos ant tvarto pamato akmens, o kai atėjo šeimininkė, nešina dubenimis, suėjo visi į tvartą, atplėšė kiaulių gardo šoną, Juzė įėjo, liepęs Poliui laikyti lentas prirėmus, pats įgudusiu judesiu užnėrė troselio kilpą didžiajam paršui ant šnipo ir ėmė tempti jį laukan, o Polis su šeimininke stūmė žviegiantį gyvulį ir berniukas sužvarbusiom rankom jautė malonią jo kūno šilumą. Kai paršas buvo patikimai pririštas ir Juzė pasiėmė didįjį peilį, šeimininkė įbruko dubenį kraujui surinkti Poliui į rankas, o pati, užsispaudusi ausis delnais, nubėgo už tvarto ir besugrįžo tik kai viskas nutilo. Polis nesuspėjo nė nusigąsti, įpratęs klausyti, darė ką liepiamas, ir labai nudžiugo Juzės pagirtas. Paskui mažuoju peiliu grandė svilinamo paršo odą, trynė šlapiu skuduru, susižavėjęs žiūrėjo, kaip vikriai Juzė jį išdarinėjo ir greitai ant senų, apsvilusių tvarto durų beliko keli taukigaliai, kuriuos Juzė pametėjo seniai savo dalies tykančioms varnoms. Tą kartą, kai jiedu parėjo nešini uždarbiu – skerstuvėmis, Polis pirmą kartą išdrįso įeiti į trobą, ko niekada nedarė anksčiau, privengdamas skardžiabalsės Juzės žmonos, juolab kad jam atrodydavo, jog ir pats Juzė jos privengia. Šis pats papjaustė kartėtų lašinių, suguldė juos keptuvėj, o baigiant kepti užbėrė svogūnais. Valgė abu iš vienos lėkštės, pasimirkydami duoną į taukus, užsigerdami pravėsusia miežine kava, o kai sotus, atšilęs Polis prisnūdo, atsirėmęs į kertę, jam pasirodė, kad kažkas paglostė jo plaukus.
Draugystė su Juze truko keletą metų. Pradžioj motina, prapagiriojusi ir neradusi Polio namie, leisdavosi jo ieškoti ir bardavo, kam valkatauja, neseka namų, paskui įprato, kad jį visada galima rasti pas Juzę, ir ateidavo pasiimti, bet vis dažniau neskubėdavo beišeiti, atsirasdavo ir butelis ant stalo, ir kompanija, o jei Juzės žmona gėrovus išprašydavo iš virtuvės, šie susiburdavo apie varstotą meistarnėj, iš ten sklisdavo dainos, o Polis pasijusdavo vienišas, nereikalingas ir pykdavo ant motinos, kam trukdo draugystei. Paskui nebežinia, kuris kurį, motina sūnų ar sūnus motiną, vesdavosi paplente namo.
Kas buvo toliau, Polis nežino, nes jį išvežė į internatą. Jis labai ilgėdavosi Juzės, bet laiškų jam nerašė, kažkodėl abejojo, ar šis moka skaityti, o paklausti nedrįso. Neįsivaizdavo nė ką rašytų, atrodė, kad tik gyvu žodžiu galima bendrauti, kad daugiau už parašytus žodžius pasako balsas, šypsena, patylėjimas.
Kai Polis jau gyveno internate, tais retais atejais, kai motina parsiveždavo jį atostogų, neilgam, nes jau nebepajėgė keisti gyvenimo būdo net dėl vaiko, jiedu su Juze dar susitikdavo, bet kažkas jau buvo ne taip, Polis nebedrįso klausinėti visokių niekų, o ir Juzė tarsi nebežinojo, apie ką su tuo paaugliu kalbėti. O gal kokia juoda katė buvo kelią perbėgusi, tik Polis to nežinojo?
Dar vieną kartą pasijuto Polis artimas Juzei kaip senais laikais – kai per motinos laidotuves šis apkabino, tvirtai tvirtai, o paskui savo stambia, įdiržusia ranka nusibraukė ašarą.
Dabar, toj priemenės prieblandoj, ana ašara deginte degina Polį – jam atrodo, kad ne jį užjausdamas Juzė ją nubraukė, kažkas jį siejo su motina. Ne, jis nenori nieko apie tai žinoti, todėl ir nepriėjo prie Agotos.
O gal Sevūnė sakė tiesą? Ji niekada nemeluoja. Ne dabar, kada nors vėliau, paklaus Agotos, ji tikriausiai žino. Poliui tai labai svarbu – galėti gerbti motiną.