Išeinu aš į tylą
per voratinklio giją,
per saulę raudoną einu.
Man po kojom liepsnoja
laužai jau užgesę,
man ašaros rieda
seniai jau išdžiūvę,
o aš į tą tylą einu.
Tyla tyloje, o širdy – ramuma.
Į tylą brendu
lyg į balzganą rūką
vaikystės pievoj žalioj.
Paklausyk, karvės mūkia,
lakštingalos suokia
žaliam paupy,
o garso nėra, tik tyla.
Aš į tylą panersiu
lyg į upės vandenį ramų,
kai lelijų baltųjų žiedai
man mojuos,
pasisemsiu vandens
iš šaltinio bedugnio versmelės,
tos tylos atsigersiu
su pieno balto puta.
Išeinu aš į tylą,
neieškoki manęs
ir nešauk –
negirdėsiu tylos.
Tik sėdėsiu piliakalnio
žalio viršūnėj,
paskendus svajose, mintyse
ir tylioj, ramioj tyloje.