28. Ėšvažiavėms

Sunkē saulė tėrpdė Dargiškiu posnīnus,
Kadagīnūs kel jau tetervėnā kara,
Jolė glaustė dokra švėisē nosėmėnus,
Laurīns baig tarnīstė Džuginienu dvarė.

Dar nebova žemie tuokė notėkėma,
Ka dėina atejus nešto krūva gierė –
Jolės tievā siūlā ne tik truoba, kėima,
Bet ė žemė jimkėt, braukėt artīn spierē.

Plauk anodo pelkiem ožpėltuom purvīnās
Vīrs ėššuok parėmtė važė sava petio,
Jolė sied apdojus līg ėšgieerus vīna
Tvėrtā nosėteikus vargus nogalietė.

Po balondė mėška cīpau paukštē garsē,
Puorėninkā ratā brend par pelkė gėlė,
Jē neisėkėbsi, grētā apsėvērsi,
Ė prakeiksi bjauri Žemaitėjės kieli.

Pri Klubuoku mėška tuolėmiausiuo kertie
Jau ėšvīda truoba pri laukū prikėbos,
Jolė gera žuodė nedrist beėštartė –
Tievū nopėrktājē apleistā suodība.