Žvelgiu į rytus – saulė leidžiasi. 
Vis dar tikiuos ją bent vakaruose pakilsiant. 
Veltui. Anei mėnuo nekyla – 
šviesuliai (net žvaigždės!) lėtai krinta. 
Užgesę – man, žibą – į tavo plaukus. 
Mintys sunksta, tačiau tave kassyk ryškiau prisimenu. 
Vis klumpa kūnas, bet kam tos šviesos, 
jei užsimerkus tavo veidas švyti?..