27. Gerašėrdė Alberta

Vėsū laikū žmuonis džiaugies sava nuorās,
Ožsėspīrė mīnė sava kelė žvīra –
Kas gīvena truopnē, ont kėtū nekuories,
Kas darbams niekingėms sava triūsa skīrė.

Diedīnas rūpesnē gaubė Jolės laika –
Tor ėšvīstė švėisa Jolės kūdikielis,
Vo ož longou vėlkū stūgavėmā klaikė
So pūguom somėšė anā siauba kielė.

Vėdorie vasarė kriuokontė mergātė
Atnešė, padiejė baltū posniū gondros –
Pri tuokiū dalīku Jolė dar nepratus,
Žvalgies līg laiminga, nuors ė nosėgondus.

Diedīna Alberta rėktavuojė tvarka –
Ne tiktā padiejė, bet ė vėskuo muokė,
Pranešė Laurīnou, ka ėlgā nebknarkės,
Aplonkīto patė ė nebūtom kliuoka.

Nosėmetės skronda Laurīns veiz i žmuona,
Ė vėskou pamatės, ėšgoustio notėrpa –
Baigies šonėis dėinas, luopėšie ne muonā,
Vo gīva dokrelė sosėrėitus cėrpė.

Dieliuojė abodo, vėsas kertės glaistė,
Šēp ė tēp rokava – rēktom sava ūkė,
Ētė sava kelēs, plieštė sava raista –
Aple nuomas prasmė vėsas mintis sokuos.

Laurou ikīriejė tėmptė dvara našta,
Ons toriejė arkli, tik kol kas be ratu –
Jimsės sava ronkuom šeimuos vargus vežtė –
Kāp ons soksės truopnē, lai vėsė pamata.

Ka papūs šėltėijē Žemaitėjės viejē
Sosėēs abodo viel i vėina truoba,
Vo dabā rēk lauktė, ruoštėis sava siejē,
Ka po tuo galietom dėrbdamė praluobtė.