Šiandien Motinos diena, netikėtai graži, tyli po praėjusios savaitės darganų. Šviesos tiek daug. Ir laiko daug. Jau parėjo žmonės iš bažnyčios ir iš kapų, jau greičiausiai ir papietavo, o diena dar vis skaisti, dar negreit vakaras. Padvelkė tikrąja šiluma, vasaros nuojauta. Miestely tuščia, tik plentu vis dar lekia mašinytės. Kai kurios suka kapų linkui, po kurio laiko vėl išvažiuoja į plentą ir padidinusios greitį nuskuba kažkur, į savo susikurtus gyvenimus. Kitos iš kažkur sugrįžta, nusileidžia į Minijos slėnį ir tyliai įsuka į kiemus. Tai kaimo ateiviai, kelis kartus metuose susisodinę į mašiną vaikus dar važiuojantys lankyti paliktų tėvų namų ar jau taip pat tik kauburėlių kapuose. Laimingi dar turintys motinas, laimingi bent turintys atmintį.
Agota eina baigiančiu užželti taku nuo ligoninės ligi buvusios ambulatorijos, kur dar seniau būta klebonijos. Įsižiūri, koks varganas, staiga susenęs atrodo šimtametis pastatas mažais langeliais, tarsi pritūpęs po pilka skiedrų stogo kepure. Gal taip atrodo todėl, kad jau tokie dideli paaugo be jokios tvarkos kiemely įsigyvenę klevai, kurių, kiek žinia, niekas nesodino, tik leido augti savaiminukams. Po jais tvyro švelnus, žalzganas pavėsis,  saulei smelkiantis pro gležnus, ką tik išsprogusius lapelius. Klevai žydi. Pavasaris. Jaunystė ir senatvė. Namas, kaip ir žmogus, gyvas tik tol, kol reikalingas, o paskui vieną saulėtą dieną staiga pamatai, koks jis beviltiškai senas, „atlikęs“, sumažėjęs po tais jį veržliai praaugusiais lieknais jaunikaičiais klevais.
Ambulatorija iškraustyta į naujai pastatytą šiuolaikinį mūrinuką, o senojo namo kambariai išdalinti po vieną ar du tokiems pat „atlikusiems“ žmonėms – vienišiems senukams, panorusiems iš tolimesnių kaimų pareiti į miestelį, arčiau bažnyčios, daktarų, neturinčiai kur gyventi jaunai šeimai su vaikeliu – laikinai, kol susiras ką geriau. Viduriniam kambarėly, buvusiam stomatologo kabinete, apsigyveno Polis, tada, kai grįžo iš internato į gimtąjį miestelį. O kur kitur jis galėjo grįžti? Kai kurie kambariai stovi tušti, jų niekam nebeprireikė, langai užkalti lentomis. Krūvelė malkų kieme, jų prakapojama tam kartui, tik prastumti dienai, kitai. Laikinumo jausmas. Bet šulinio dangtis suremontuotas, dailiai, patikimai.
O štai ir Polis, iš kažkur pareina neskubėdamas, tarsi mėgaudamasis tuo ėjimu, neįprastai statydamas kojas, keistai persisverdamas nuo kulno ligi pirštų galiukų. Susimąstęs? Liūdnas? Gal užsisvajojęs? Jaunas, dar net vaikiškas jo veidas su dominuojančia ilgoka nosimi primena Pinokį ir visa žaisminga povyza nuteikia maloniai. Jis kažkoks kitoks, tarsi ne to kaimo vaikas. Koks? Tiesiog kitoks – svajoklis, lyg nematytų to, kas greta, o žvilgsnis klaidžioja tolumoj ieškodamas kažko, kas turi tuoj tuoj pasirodyti.  Kas būtų pagalvojęs, kad iš ano mažučiuko, smulkaus berniūkščio, koks buvo vaikystėj, išaugs toks dailus jaunikaitis?
Polis – tai Apolinaras. Kitus Apolinarus kaime vadina Palioniais, o Polis yra Polis, taip jį šaukė motina, taip šaukia kaimas.
Kai Polis jau ima už durų rankenos, pamato Agotą, nudžiunga, tarsi ją ir būtų tikėjęsis sutikti, norėtų prieiti, bet suabejoja, susidrovi; įeina vidun. Pastovi atsirėmęs nugara į duris, paskui apsisuka. Virš durų staktos, kaip buvo įprasta senos statybos namuose, įtaisytas siauras langelis, dabar dulkinas, apmūsijęs. Pasistiepęs Polis žiūri pro jį į kiemą – Agota nenuėjusi, kažko stovi susimąsčiusi. Polis vėl atsiremia į duris. Prieš akis slenka vaizdai iš lindynės, kurioje ką tik buvo. Ne, lindyne vadinti nedera, tai Sevūnės kambarys, kuriame susibūrusi įprastinė kompanija nekantriai laukia, kol pagaliau bus galima atkimšti pirmąjį iš dviejų butelį su drumstu skysčiu, Polio ką tik parneštų iš netolimo „taško“, bet Sevūnės nepaskubinsi – čia jos namai, jos tvarka, sunkiu darbu užsidirbtais ir, svarbiausia, nepragertais pinigais tą namo kertę nusipirko. Neskubėdama ji rikiuoja lėkštes su visų susineštine, šį kartą gana gausia, užkanda, paskalauja, iššluosto šimtgramę. Paabejojusi iš spintelės išima didelį, gražiai parudusį pyragą ir padeda jį ant stalo.
– Oooo... – nuvilnija susižavėjimo atodūsis.
Dabar jau tarsi nieko nebetrūksta, galima pradėti, bet Sevūnė dar kažko ieško, suranda puslitrinį stiklainį ir merkia į jį apvytusių gėlių puokštelę – tegu žino latrai, kad ir ji motina, kad ir jos dukra nepamiršo, rytą buvo atvažiavusi, pasveikino, aptvarkė kambarį. Pagaliau šimtgramė pajuda apie stalą, Sevūnė ją ištiesia ir Poliui, kuris, įsitaisęs ne prie stalo, o ant mažojo kėduko prie plytos, susimąstęs žiūri į ugnį. Tą vieną, nepilną šimtgramį – tokia taksa už patarnavimą, butelių parnešimą. Polis čia mėgiamas – savas, paslaugus, neįkyrus, su juo nereikia dalintis namine lygiomis dalimis, niekada nepaprašo antros.
Šneka, kaip ir priklauso tokią dieną, sukasi apie motinas, visų jau mirusias, bet apie tai niekas nekalba ir atrodo, kad jos, tokios pažįstamos, vadinamos vardais, tik trumpam kažkur išėjusios. Vienas per kitą pasakoja nuotykius iš vaikystės, juokiasi, kažko susiginčija, apgirtusių pašnekesys aštrėja. Polio motinos niekas nepamini ir jis nesikiša į kalbą – neturi ką papasakoti, nes tie žmonės už stalo apie jo motiną žino tikrai daugiau, negu atsimena jis, bet jam būtų labai malonu, jei ir apie ją kalbėtų ir jam atrodytų, kad ji, kaip ir kitos, yra kažkur čia pat, tik trumpam išėjusi. Staiga Juzė atsigrįžta į Polį ir piktai teškia:
– O tavo motina buvo bledis, kvaila ir pasipūtusi. – Jo veidas įraudęs, piktas, žili plaukai dar vešlūs, kūnas, nors jau senatvės riečiamas į bitę, neleidžia abejoti, kad gražaus būta vyro. Kelias minutes tvyro tyla, Polio veide nelieka kraujo lašo. Kai kompanija vėl suklega kiekvienas su sava nuomone, nekreipdami dėmesio į Polį, jis vedžioja akimis nuo vieno prie kito veido, keistai jų neatpažindamas, tarsi matydamas vaiduoklius, ir pasijunta siaubingai vienas. Ką jis čia veikia? Keltųsi, eitų, bet nepajėgia. Viena iš vaiduoklių, moteris pilkai mėlynu, išburkusiu veidu tankiai mirksi pro siaurus plyšiukus žibančiomis akelėmis, sumosikuoja rankomis:
– Juze, tu kiaulė, tebesiunti, kad neprilindai prie Danutės.
Polis pagalvoja – visi jūs kiaulės. Visi. Įsižiūri į Juzę – rauplėtą veidą, lėtus, ramius rankų mostus kalbant, įsiklauso į balsą ir nustemba, kaip galėjo iki šiol jausti jam tokį prieraišumą. Turbūt toks jausmas jaučiamas tėvui. Polis to nežino. Pajutęs stiprią Sevūnės ranką, gniaužiančią jo petį, atsitokėja, jau keltųsi, bet Sevūnė  laiko, kol jis pažiūri jai į veidą:
– Neklausyk, Poli, tavo motina buvo tikras žmogus, tikra moteris, žmonės ją mylėjo. Supranti? My-lė-jo. – Tada paleidžia petį ir Polis išeina. O dabar jis stovi saugioj šimtamečio namo priemenės prieblandoj atsirėmęs nugara į duris ir verkia. Motiną jis atsimena. Tėvo ne. Ir senelę atsimena, kaip kažkokį šiltą jausmą, kuris apimdavo vaiką, kai neišsiduodamas nubudęs, matydavo ją, sėdinčią prie lango su maldaknyge rankoj ir akiniais ant nosies, o jos skruostais viena po kitos lėtai risdavosi ašaros. Dabar jo savųjų atminimas išniekintas, tarsi kas būtų įmoklinęs į šventovę purvinais batais, ir jam labai skauda. Kad bent ne Juzė, iki šios dienos artimiausių žmonių eilėj buvęs po motinos antras.