Viktor (Už)Mus(k)ich(t)

Tarp socialinių mega problemų,
Proletarų kariuomenės pusėj,
Užtaisyti visi automatai,
Nusitaikę sušaudyti musę.

Vargšė musė pasislėpė, laukia,
Prašo prieglobsčio: arba  nudvės,
Bet neleisim mes musei pasprukti
Reik nudobti, pritrėkšt – be vilties.

Tarp tušuojamų mega vagysčių,
Suplanuotų spektaklių ir mugių,
Maža musė įkrito į šūdą,
Bet suspėjo į rytus pasprukti.

Tarp tiesos, kurią sukuria melas,
Kai turi rasti tą, kuris kaltas,
Užsidėję teisuolių marmūzes,
Šaunūs dėdės, kad sužviegė: paršas!

Tarp voratinklio vijų  ir voro,
Visada turi būti muselė,
Kurią reikia paskelbti „non grata“,
Kad reikią išdulkint kaip kalę.

Tarp vienodų taisyklių – ir klano,
Skirias nuomonės – mušti – nemušti,
Ne į ten reik žiūrėti, kai sprendžia,
Kas teisus, o kas dar viena musė.

Tarp gaudynių, kai niekas neaišku,
Nebent tai, kad kažkas žaidžia karą,
Juokingiausia dalis – propaganda,
Kuri skelbia - tiesa yra melas.

Tarp paskendusių šūde teisuolių,
Ir tarp tų, kurie nori jais būti,
Visada atsiras ką nuteisti,
Na, o tu, pasirink: jį (-is) (tik) – už{mus}k{ich}t.
Vilis Normanas