Baimė

Vis dėlto turiu išduoti savo ilgai saugomą paslaptį... Siaubingai bijau likti viena. Ypač tamsoje... Nes kai žmogus pasilieka vienas, vis tiek kažkas yra šalia... Jauti tai, ir tiek. Tik tu jo nepažįsti, nežinai, kas tai, ir ta nežinomybė tave trikdo... Tada tik ir norisi susigūžti po apklotu į kamputį ir laukti, kol išauš diena, kuomet galbūt išvysi pažįstamą artimą veidą... Kaip vaikas, bijantis tamsos. Taip... Aš bijau tamsos, nes būtent joje ir tūno tas Nepažįstamasis šalia tavęs... Kartais jauti Jį ir dieną, bet tuo metu nėra taip baisu, kaip naktį... Štai... Ir nereikia nė antrojo, kad pajustum ir Trečiąjį... Kas Jis? Gal... Dievas?
Orinta