Baro neoninė iškaba mirkčiojo naktyje atkakliai ir kviečiamai. Prie stiklinių durų žmogus stabtelėjo ir šaltu abejingu žvilgnsiu apžvelgė esančius viduje. Kostas pravėrė duris ir įėjo. Lankytojai abejingai jį nužvelgė ir vėl grįžo prie savo reikalų. Bare tyliai grojo muzika. Kostas atsisėdo prie nuošalaus stalelio.
— Ką gersite? — padavėjas kreipėsi į Kostą.
— Viskį.
Padavėjas nuėjo. Kostas užsimerkė. Jis staiga pasijuto pavargęs. Muziką pakeitė žinių laida. Diktorius kalbėjo apie nusikaltėlį, kuris bandė įsiveržti į Kraujo centrą. Apsaugininkas, bandęs sulaikyti nusikaltėlį, gavo kulką į širdį. Žudikas ieškomas. Jis ginkluotas. Diktorius nusakė nusikaltėlio požymius. Kostas klausėsi įdėmiai. Jie teisingai nustatė jo amžių, ūgį. Apsiriko tik dėl plaukų spalvos.
Kostas įdėmiai nužvelgė lankytojus. Niekas nekreipė dėmesio į pranešimą. Kostas išgėrė jam atneštą viskį ir dar užsakė.
„Taip, — pagalvojo Kostas, — manau, šiandien išgersiu dar kraujo.“
Kostas atsistojo, padėjo pinigus ir išėjo. Pasislėpė krūmuose. Įtempto laukimo minutės bėgo lėtai. Po kelių minučių jis išgirdo žingsnius.
„Manau, kad laikas“, — galvojo jis, šokdamas ant aukos. Tačiau ten nieko nebuvo.
Nieko.
Du šūviai perplėšė tylą ir Kostą užgriuvo tamsa. Šešios poros spindulių susikryžiavo ties Kosto figūra...