ženklo kero
visuotinybėje
atstovaujantis „aš“,
bandantis prasivežti
vienatiniu, nekartojamu, mirtingu,
sumyšta,
įvardindamas „savąjį aš“ ir
kiek jis yra „mano“?
 
prieš tuštumą suklupsiu
tuo,
ką esu įgijęs nedaiktiško,
išskaitęs ir pavergtas
nesuvokiamos įtaigos jėgos,
prieš kurią nublanksta
dovanota neperžengiama
gyvasties tyla,
audrojanti nebyliame daiktiškume
 
dvi pradžios:
įgyta nuskirtame greitkelyje
ir dovanota galimybė,
kad įveikčiau jį
 
pastangos „mano“,
o kita?..
 
kalbančios, neskaidomos būtybės
betarpiškas žvilgsnis —
akimirkos nuostaboje, baimėje ar sumaištyje
objektyvių teiginių užmarštis —
į artimą,
bet neužvaldytą ir nepavergtą
bekalbį daiktą savaime —
blyksnis,
kurį išsiaiškinti
nepakaks skirtos greitkelio atkarpos —
pastangų sugrįžti į prarastą išmintį —
prie vienatinės tiesos,
nepagrindžiamos ženklo visuotinumo burtais
 
kas taip akinamai švytėjo
liepsnojančiame krūme,
kurį įvardijo visagalybės ženklu iš anapus...
 
o man — 
balta vandens lelija
Šventosios užutekyje
prie „Aukštųjų krantų“
vasarvidžio tyloje...
 
liudininkės — brendančios
nuo stataus smėlingo skardžio į tėkmę pušys...