25. Aple Ruojo

Ka žanuotu dėinas be rūpiesniu aušto,
Omžėnā žīdieto meilės jausmū ruojos,
Ė nerēktom jimtėis diel bolvīnės šaukšta,
Būtum kāp ėš karės i nomus parjuojės.

Ka svajuonės vėsas kor jaunėijē kūrė,
Truobuo nosėlēsto, vo ne mėgluos pruota,
Ė dėinū pėlkūju vėinuodoma sūra
Ėšblaškītom jausma puoliekē sparnuotė,

Būtom tėkra laimė atverstūs arėmūs,
Būtom tėkros gieris nemariājē meilē –
Bet ož trumpa laimė no pat sotvierėma,
Žmuogos kėnt līg būtom ožtopdīts ont smailės.

Tēp mes teėšvīstam kāp atruoda ruojos,
Kėik ož tas laimingas dėinas rēk muokietė.
Ė žmuogos gīventė žemie ožsėmuojės,
Sava vėltiū smėltis pėl i kiaura rieti.

Mūsa patīrėmu miedis gal žīdietė
Tik sovėlgīts pruota praradėmu kraujo,
No tuokiuos paikīstės lėmta mums pradietė,
Kol i sava baigti kuožnos atkeliaujem.