Smilga
Smilga vieniša
pakelėj lingavo
nuo vėjo.
Nuo dulkių
purvina,
apspjauta,
išduota
ji liūdėjo.
O visos gėlės
pievoje žydėjo,
klegėjo
ir lingavo,
visom vaivorykštės
spalvom
biteles kvietė.
Kamanės storos
dūzgė
ir dainavo
nuo vieno žiedo
lig kito žiedo.
O smilga vieniša —
ji taip norėjo,
kad pamatytų ją
bitelė ar drugelis,
ar koks pjovėjas
dalgeliu nupjautų,
kad ji sudžiūtų,
o karvė ją suėstų.
Ir ji dainavo
savo liūdną graudžią dainą,
bet niekas nesiklausė
ir dirbo darbus
savo.