Prabanga būti silpnu ir verkti, kai ašaros tvenkias,
Aš pavydžiu tau jos, nes pati tarsi pintis sausa.
Viskas lieka viduj — už langinių, už durų, už slenksčių,
Kur nesiekia arti įsikūrusio priešo klausa.

Priedainis:

                  Aš maskuojuos kasdien, ir prie veido priaugo jau kaukė,
                  Net skaičiavus nesu talentingai kurtų vaidmenų,
                  Tiktai pertraukos nėr, nuo pat pradžios spektaklio jos laukiu
                  Ir pagundas išeit tarsi zyziančius uodus genu.

Ryt, poryt, kada nors iš peties reiktų įpročius keisti,
Vyti priešus velniop ir išlaisvinti jausmo upes,
O kol kas dėkui tau, kad tu dykumą mano palaistai,
Kad kaip ūglis tiesiuos linkui silpno, bet gyva tavęs.

Aš turiu dar vilties, jog dėka vieno lašo išbrinksiu,
Kad pavasaris grįš, šiltas vėjas kvepės pumpurais,
Laukas plyš nuo giesmių, ir mums bus kaip vestuvėse linksma,
Nebeliks noro verkt — kas gi verkia, kai viskas gerai?..

O tu šiepsies plačiai, ir abu nusimesime kaukes
Iki pat gyvuonies, iki pat atvirų geidulių...
Tai dabar aš dykra, suturėk savo ašaras, liaukis,
Nes iš laimės pravirkt su tavim aš dabar negaliu.

Leisk svajoti kol kas — juk viltis pasimirs paskutinė,
Kibirkšties ar vandens man, išdžiūvusiai tarsi pintis?
O čia pat prie manęs tūlas ruošias pridegti suktinę.
Nesudegink manęs mintimi, jog tu silpnas esi.