Kas būna, kai ateina jausmas,
Sau pasirinkęs vaiko verkiančio pavidalą?
Kai ieško rūpesčio sušildančio,
Bet ne meilužės šėlo — švento motinos jautrumo,
Kiekvieną nuodėmingą mintį
Jis be vinių prie kryžiaus prikala
Ir išveja į tamsų tvartą
Iš užgyventų lėbautojos rūmų.
Tada einu kelintą kartą
Vingiuotu žvyrtakiu aplink bažnyčią keliais
Ir beldžiu į save kumščiu,
Kad net krūtinė dunda.
Ant mano sąžinės
Basom kojelėm šąla verkiantis vaikelis,
Ir nėr kur pasislėpti žemėje
Nuo ašaringo vientulystės skundo...
Tas kūdikis neklausia,
Kiek jėgų man liko,
Nes visos šakos ant stipraus kamieno
Stiebiasi ir želia.
Aš be pretenzijų einu tuo žvyrtakiu
(Nors protas tai ne man pakriko)
Maldyti verkiančio. Taip, kaip jis nori — keliais...
Gal nesuvokia jis 
Mane pastatęs nuogą auštant turgaus aikštėje?
Jis nesubrendęs, negalėsiu bartis — 
Pasaulio bamba tapo jo verkimas.
Praeina žmonės,
Tyčiojasi, kuždasi ir aikčioja,
O aš sutrikusi svarstau,
Ar mirė kažin kas, ar gimė?..