Dienomis mano siela elgetauja,
prašo išmaldos – žinių.
Beriu kiek įmanydamas po saują,
po trupinį jai žeriu.

Bet argi ją, ištroškusią vaišių,
pasotinsi vien riekele?
Ar lėkdamas pro išmintį vaiskią
aprėpsi jos platybes?

Sustok, paprašyčiau dienos,
neleisčiau paskęst horizonte,
didybėj juodoj tuštumos...

Neklausdamas Saulę užtemdė,
nepalikęs vilčių,
laikas – be gailesčių.