Nesakysiu kalbų, kai teisėjai pikti pavėlavo
Ir pajuodo net lapai ilgai nesulaikę žiemos.
Tik maža atvirutė bylojo, kad jau nebe mano
Tie lėkšti sakiniai, prisipildę žavios nežinios.
 
Aš tavęs nelydėjau, nes kelią sulijo troškimai,
Vakarais sopulingai neleidę sugrįžus išeit.
Aš spėliojau, ar tu dar ilgai nežinosi, kad gimė
Mūsų ilgesio vaikas – reliktas skaidrios praeities.
 
Neraudosiu tavęs – jau buvai daugelsyk apraudotas,
Išlydėtas keiksmais ir rimbais sutemos virpesių.
Kartais rodos, kad tu jau klūpėjai likimo išduotas –
Gal todėl aš dabar rafinuotai ir skaudžiai tyliu.