Kartą buvo broliai du,
Lakstė, dūko tarp žolių,
Kai pamatė rainą širšę,
Puolė vytis ją įniršę.
 
Sklinda šauksmas:
— Au au au,
Griebkim musę kuo greičiau,
Kad nezvimbtų ir nezystų,
Prie mažų šunų nelįstų!
 
Tik sugavo, tuoj pat cypia:
— Ši pabaisa turi dyglį!
Oi, kaip skauda nosies galą,
Teks ją kišt į šaltą balą!
 
Vyresnysis brolį moko:
— Nepamirški ir žinoki —
Skaudžiai gelia visada
Širšė, bitė ir vapsva.