Rūbas
Kaip šaltas dušas lapkričio lietus
Užkaitusias mintis į vietą sugrąžina.
Dar ne sezonas iš savęs ištrūkt.
Ruduo — melagis. Kas gi to nežino.
Jis nieko nežada, aš nieko neprašau.
Sava jaučiuosi tarp pernykščių smilgų,
Aistrų šašus tenoriu nusipraust
Ir tai, kas šviečia, bet, deja, nešildo.
Išlupt, išgryninti iš ankščių, kevalų,
Net nuo savęs nudrengti likusią dar odą,
Nes jau žinau, kad viskam per vėlu,
O kaukt vienatvę šuniškai pabodo.
Grįžtu įmirkusi, užgesusi, rami —
Ne lyg prieš aušrą pasigimdžius viltį.
Ruduo ir aš tik dviese kambary.
Jau merkias akys žvyro lyg pripiltos.
Išausiu vizijas vargais ir negalais,
(Pasiūsiu rūbą įkapėms ar puotai...)
Sudrengsiu kurpes. Gal mane paleis
Iš po velėnos dygti ir lapoti?..