Lapkritis tuoj apnuogins jausmus,
Gulbės grįžtels ir skris,
O atodūsis toks nekantrus
Pasibels į duris

Tavo Dievnamio – Tavo širdies –
Durys versis ir leis
Jausmo gelmei spalvom išsiliet.
Žaižaruos ji ir skleis

Saldų ilgesį žiedo obels
Ir gėlėtų lankų.
Ir laukimą, kol meilė pabels.
Ji pabels – aš tikiu.

Gal tada, kai šarma išdažys
Langus šalčio gėlėm,
Gal tada, kai atversi duris
Ir sau leisi mylėt...

Gulbės grįžtels ir skris per laukus
Ten, kur neša banga,
O viduj netikėtai pabus
Tavo meilės jėga.