– Kartais mirtis pakviečia mane į pasimatymą, – plonas balsas virpa silpnumu. „Tuk tuk tuk“, – pasigirsta beldimasis į duris.
– Dažniau nei kartais... – ji, rodos, pajunta, kaip medžiais lauke teka vanduo.
Tarp juodų pirštų smilksta cigaretės uodegėlė, ne merginos, o mirties, likusiais atvejais ji nelauktų, bet ši moteris ypač patraukli savo bejėgiškumu. Mirtis turi savigarbą ir principus. Tyliai išplinta raudonumas tarp peleninių kiaurymių traukiant į save.
– Įsimylėjau, net nepažinusi jos, – ji baigia abejingos nuostabos gaida. Atsikišusi apatinės lūpos pagalvėlė suteikia veidui erotiško grakštumo. Nematoma šiluma eina jai kalbant iš burnos. Mirtis užuodžia besilankstančio liežuvio ir seilių kvapą. Juoda trauka įsimaišo tarp jos plaukų. Jie susivelia. Ji praskečia kaulėtas kojas. Į jos paakius sulenda naktis. Mirtis pabarškina į lango stiklą ir nusišypso. Nusišypsojo langas. Mirtis neturi veido. 
– Ji rūpinasi manimi... – iškrito svaigūs žodžiai. – Aš šlykšti. Tu vis dar klausaisi? Gerai. Kartais aš gaunu dovanų... Aš laikiau rankose tylą, tylos kamuoliuką, iš kurio sklido nesuprantama muzika, žinai, kaip tyla kalba? Ji nekalba. Tyla neverkė, mirtis sakė: „gausi gausi“. Naujagimiai juk verkia? – ji perbraukia silpna ir ilga ranka per plaukus, panašiai kaip tai daro vyrai, dalis plaukų negrįžta į pradinę padėtį. – Ji pagimdė už mane. Turiu eiti pas ją. Matai? Lova. Ten užsiklojęs mano gyvenimas. Aš ten nemiegu. Ne, neliesk, jis jautriai miega. O štai ten – užmaršties butelis. Butelis neturi formos ir spalvos, neaiški figūra protarpiais nudvelkia mažyčiu ir suspaustu turinio atsispindėjimu. Kažkada sviedžiau jį į sieną, o mirtis jį sulipdė. Negaliu jos nemylėti, – mirtis dar kartą kantriai pabarbena į duris, nesukeldama triukšmo. Mergina krūpteli ir groteskiškai išsiviepia. Tuščias spoksojimas dilina sieną.
– Iš tiesų, aš dar nešiojuosi likutį miego, bet vis svarstau, gal per daug gyvenimo supyliau į butelį? Aš nežinau, kiek mesti... Mirtis man prisipažino nenusprendžianti, kaip subtiliau kiekvieną kartą pradėti darbą, sakė, tai daug kuo priklauso nuo žmonių, teigė, kad mus vienija neapsisprendimas... Bet aš neprisimenu, – lėto tempo kalbėjimas nuplyšta nuo aptemusių pojūčių. 
– Aš nelabai prisimenu save. Įsidėmėjau tik skirtumus tarp gyvenimo ir žmogaus, tarp žmogaus ir manęs. Kokie skirtumai tarp žmogaus ir mirties? – ji nutyla ir vaikiškai susimąsto. Galvojimas pulsuoja jos pailgam veide.
– Švytuoklę... Kartais matau ją švytuojančią prieš akis, siūbuojančią vis taip pat, persimetant tai į dešinį, tai į kairį šoną. Nedidelis svarelis. Mirtis nerodė, ant ko jis užkabintas, tik pasakė „ant gyvenimų". Tolygiai ir vienodai į abi puses. Ji prasitarė „tai pasikartojimai“.
Mirtis siurbia orą pro antros cigaretės degančius vidurius, nuleidusi galvą klausosi, privalėtų įeiti, bet nenori. Ji klausiamai žvilgteli į viršų – žvaigždės šiurkščiai papurto galvas.