21. Sosėlėijėms

Žīmants ėr toriejė išdėdoma rauga –
Bikuokē nė sorėšts žuodė nenomesto,
Jole bova dvara priegluobstie ėšaugus,
Anā Laurou bova ėš aukštesnės kastas.

Kėta karta būtom degės anuo kailis
I panaitė tuokė net akis pakielos –
Jolė bova graži, noaugėma dailė,
Akies kāp velniokā spindolelē šiela.

Ana vėsor bova tarsi žėborielis,
Ė gīven so puonās, tėn anū pakajūs,
Kor pri balta longa žīd vėsuokės gielės
Kor Laurīns tebova tik nomū liuokajos.

Ons nė patėkietė sava rimto pruoto
Ėlgā negaliejė – kāp sapnūs gīvena,
Kāp ta poiki merga, baigos vakaruotė,
Anuo kūnou soteik tėik vėsuokė pena.

Žėnuomās, ėš lieta, baigos vakaruotė,
Laurīns ejė karto, lig truobuos līdiejė,
Vo paskou abodo, līg praradė pruota,
Arba kuokė naujė gierė atradiejē,

Soēs i truobelė, soteikta Laurīnou
Dā pasėrokoutė valondelė trumpa
Ė tarsi apsvaigė no jaunīstės vīna
Jims po asla šuoktė nosėmetė klompius.

Epopiejė bėngies, ka Laurīns soklopa,
Ė abodo griova ont medėnės luovas,
Noplaukė kāp valtie par slėnkstieta opė,
Nepajota tapė tėkrās sogoluovās.

Notarė abodo – nebier kuo begaištė,
Gal kas sotrokdītė, gal kas atsėtėktė –
A senē če bėngies siautolingė maištā,
A senē ožgesa kerštė ognis pėktas?

Ka jau atsėdūrė sava meilės ragies,
Kuožna valondelė ėlgesi nešiuojuos,
Ējė ar stuoviejė – bova ožsėdegė,
Līg Aduoms ė Ėiva švėnta Dieva ruojou.