Rašai rašai, gal niekam to nereikia,
tik vėjui, lietui, rudeniui, strazdams,
tave gal nemačiom kažkas dar keikia
ir pasiunčia supykęs netgi pragaran.

Nebemiegi, avis naktim skaičiuoji,
ganai gal kipšų bandą mintyse,
tamsos vaiduokliai tau už lango moja,
kol žibintus užmerks, užpūs žvakes.

Sakai kažkam, gal sau, o gal šešėliui,
gal vėjui, lietui, rudeniui, strazdams,
paimkit nemigą, nakvišos gėlios,
tiktai palikite sapnų saldumą man.

Palikit naktį, švelnią, šventą, nepaliestą
kančios ledinės kaulėta būtim,
palikit mėnesieną švęsti savo fiestos,
lai ji varvės svaigiais lašais manin.

O tu rašyk, naktie, manim rašyki
ant akmenų, ant smėlio, ant vilnies,
ir nusileis manin nuo skliauto tykiai
sapnai ir iš anapus saulėm švies.