Laikas baigti, metas nutilti,
lai būna tai, kas ir lieka –
neatimsi iš vilko paskutinę viltį,
net nusilaužus jam paskutinę iltį.
 
Dangaus vangus lokomotyvas
tempia vandeningus debesų vagonus
į rytus. Paskutinio skrydžio motyvas
užgavo negabius Egziuperi epigonus –
 
lakūnus, kurie nemoka rašyti,
rašytojus, kurie negali pakilti
nuo Žemės – kaip lėktuvas rašiklis
lūžta, įrašęs žodį į paskutinę skiltį.
 
Ir jis pavirsta į karo ragą,
vilko kauksmas – apokaliptinis fonas,
kur smiltys slepia į laimę taką.
Princas užaugo ir tapo tironas.
 
Lai būna tai, kas ir lieka –
sulaužau ietį – sutrupinu viltį.
Laikas nuo gyvenimo vis tiek atsilieka –
jis dar turi neišbirusią smiltį.