Puošnios ir blizgančios statulėlės... Jos žiūri išpūstomis akimis ir niekuomet neužsimerkia, niekada neverkia, nuolatos išlieka ramios... Be perstojimo viską stebi: vandens bangeles, mėnulio ir jo palydovių atspindį jose, neatsiskleidusių lelijų žiedlapėlius ir dvi susikabinusias gulbes dieną, naktį... Meilė... Deja, viena iš jų buvo prirakinta grandinėle prie valties. Tarsi koks kiemsargis šuo...
  Niekuomet neužsimerkiančios statulėlės. Man taip jų gaila... Visą vasarą privalo stebėti viską pro neuždarytą langą: skubančius žmones nežinia dėl ko ir kur, padaužas vaikus, mėtančius į gulbes akmenis nežinia dėl ko... Tos gulbės taip niekas ir neketina išlaisvinti... Kažkam daug brangesnis laikas, kuris nors ir neverčia skubėti, bet žmonės vis tiek skuba...
  Amžinai atsimerkusios statulėlės, matančios tai, ko daugelis nemato ar nenori matyti... Jokio valios pasirinkimo... O ir gulbių nebėra... Išsilaisvino, išskrido į ilgą, amžiną kelionę, kur „amžinoji šviesa tešviečia... " Ir visada taip bus: skubėsim, mylėsim, kentėsim ir, rodos, tik atvykę išvyksim... Net ir tos statulėlės. Kiek ilgai dar jos budės ir kūkčios viduje...