Pro tirštumą miglų
        išsinėrusi trupa akimirka, 
Išdidžiai palydėjo rugpjūtis 
        kriaušės kvapą į skonį,
Nepažinęs savų, 
        šiltas vasaros žvilgsnis nusisuka, 
Sau palikęs už nugaros 
        piktą jurginų raudonį. 

Dar kur-ne-kur ant smilgų
        vėjo nublokštos žemuogės supas, 
Paukščių giesmes šilai 
        taip iš lėto vienodai išretina,
Ir ne toks jau aistringas 
        saulėtekis sutepa lūpas, 
Drėgną snukį vilkai 
        paryčiais sau įspraudžia tarp letenų. 

Naktimis skaudžiai kiršina žolę 
        krisdami obuoliai, 
Palengvėja šaka, 
        vos ištiesus pečius išrasoja, 
Net akli, palydėdami gerves, 
                          atsidūsta giliai, 
Kai kieme ir širdy 
        taip skausmingai lynoja lynoja... 

Dar rečiau mėnesiena išbalus
        per pečius apkabina, 
Bet džiaugies, kol gali akimis 
                    gaivų gurkšnį pasemti, 
Ir geri vakarais
        lyg nusaldintą rudenio vyną, 
Kol į gelstančias upių pakrantes
        tavo žvilgsnis nuklysta pasenti.