Ar pajutai, koks aš sūrus vanduo?
Nuo vieno gurkšnio parai tu ištrokšti
Ir plinta juslėmis visa jutimų puokštė,
Ir tu svarstai ne imti ką, o duot.

Už lango lapkritis, bet sieloje šviesu — 
Tuoj tūps žvaigždynai ant šerkšnoto stiklo,
Kedens tau plaukus vėjo pirštai miklūs
Ir kris mana kasdien iš debesų,

O tu apsvaigęs nuo pilnos būties
Vėl užgiedosi, pumpurus vėl krausi,
Nes jau žinosi lūpas kur priglausti,
Kada nuo troškulio esybė superštės.