Tą dieną kiekviena menka akimirka atrodo kažkuo reikšminga... Pusryčiai daug saldesni negu anksčiau, rytiniai pašnekesiai jaukesni nei įprastai. Tarsi ilgą laiką nebuvo tokių pat galimybių pasikalbėti... Sapno vaizdai vis stoja prieš akis, kuris privertė tave prabusti pusę penkių ryto... O laiko stebuklingai padaugėja. Atrodo, kad tos penkios minutės, kurių tau pritrūko, grįžo atgal. Kad tik suspėtum ten, kur tau, rodos, net ir nebūtina, bet tu vis tiek skubi... Visi tokie malonūs, pasitinka su šypsena, praleidžia tave pirmą ir jiems net nesvarbu, kad kaip tik šiandien turi marias laiko. Jie tave net paragina „Eik, mieloji, eik!“ Visi nepaprastai, nepaprastai ramūs, jų šypsenos šiandieną daug nuoširdesnės nei vakar, kažkuo ypatingi akių spindesiai... Ypatinga ir ta balta lelija paveiksle: „Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos, nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena jų...“ Tyluma... Ilgesys... Ir kažkoks nesuprantamas nerimas, nemalonus nujautimas...
 
Tą dieną, kai tau taip šalta, saulė šildo dar labiau, vėjas aprimsta ir parkas pakvimpa kaštonais... Nerūpestingai dangumi plaukioja ir juodų paukščių būriai. Jiems nerūpi nei praėjusi, nei artėjanti rytojaus diena... Nerūpi net ir ši akimirka. „Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius, nei jie sėja, nei pjauna...“ Ir visuomet sugrįžta... Jie GRĮŽTA... Štai grįžti ir tu namo, o tave apgaubia ta nelaukta ir nekviesta žinia, kuri verčia dvejoti – džiaugtis ar verkti? Ir vis dėlto kažkas suvirpina tavo širdį, visą sielą ir ugnikalnį, ilgai slypėjusį tavyje... Ateina noras pasislėpti ir įsisprausti į vienatvės ir kažin kieno jau neberegimo glėbyje... Paskutinį kartą... Akyse tamsu. Dieve, taip tamsu...