15. Laurīna pasakuojėmā

Laurīns ėr toriejė nebluogā ilėita,
Tarsi kalvie pluonā paplakta lėižovi,
Ė pradiejė tėmptė kāp iš žemės mėita –
Kāp vaikīstie varga, kāp nevalgės džiūva.

Žėimuos laiko klompē gerā šėlda kuojės,
Rēk tik vėlnū žekės ont anū ožmautė,
Vo Laurelio šaltis blauzdas vėn vanuojė,
Basas kuojės bova be mėnkiausiė auta.

Su tuom patiuom klompiem par snėgus, par leda
Liuob nešiuotė laiškus Abruomou i truoba,
Tas, nogėrdės vāka – ėšmuonė atrada –
Lėip kazuoka šuoktė ė vaidintė buoba.

Jē Lauroks neklausa, kuojės skaud kraujoutas,
Fuoks pri šuona brauka rimba tarsi peili –
Nesene mergātė plakė tik ont jouka
Ė po tuo pagoldė i kapieli dailē.

Laurins šuok kazuoka, Abruoms pluo i takta,
Daužuos klompės sunkės ont kraujoutu kuoju –
Tēp kraujoutuom kuojuom ons noējė rata,
Tonkē nosagstīta mėrtėnās pavuojēs.

Baudžiava ne vėina vāka nepaklosni
Klopdė ne ont žėrniu, ont kraujoutu šokiu,
Mīnė jauna žmuogo tarsi snėiga pusni,
Verga paklosnoma kuožna dėina muokė.