Didžiausią gedulą ruduo nešioja.
Taip nenumaldomai ilgu,
Kada kiekvieną džiugesį tyla užstoja.
Visa, kas man brangu – trapu.

Ir visą rudenį vien mintimis
Tarsi lubas plaštakėmis nuklos
Ir lies krūtinę, lūpas ir akis
Sparnai margi ir tamsoje plasnos.

Ir mano mintys jau toli nuo čia,
Tupi drugiai, taip geidę šilumos.
Išbalus parklups palei karstą žiema,
Kas buvo – negrįš atgalios.

Kada atbus viskas, atmerksiu akis,
Į veidą ryški saulė plieks.
Nieko neliks, bus toli praeitis,
Tarp pirštų sparneliai trupės.