Atversta knyga ant juodo stalo,
Bet puslapiai tušti kaip mana širdis.
Ir saldžios ašaros krenta į kavos puodelį
Tarsi vienatvėje paliekantis gyvenimas.

Aš nebegaliu rašyti, nebeturiu minčių,
Bet noras dega mano akyse,
Sekundės lekia, o aš nejudu,
Noriu pasikeisti, bet žinau, kad negaliu.

Aplinkinių žodžiai verčia susimąstyti,
Kas yra melas ir kur tiesa,
O silpnas skambesys tarp minčių
Liepia nepasitikėti kitų gerumu.

Juk išdavystės skaudžios, ypač tarp draugų,
Kuriais tikėjai, kuriems padėjai, kuriuos mylėjai,
Bet jie to nesupranta, kiekvienas dreba dėl savęs.
Likimas suvedė, likimas kaltas, bet kaltę jaučiu tik aš.

O liūdesio kaukę keičiu į džiaugsmo,
Ir viskas vėl iš naujo, vėl iš pradžių,
Sudužusios stiklinės, suplyšusios pagalvės
Ir keistos eilės puslapiuose tuščiuose...