Nenusigąsk, jei manęs čia jau greit neberasi, 
Būsiu daug arčiau nei tu numanai... 
Naktimis kaip žvaigždė vis budėsiu, budėsiu... 
Brauksiu tavo plaukus rudeniniais lašais... 

Neliūdėk, jei manęs jau žiemą nerasi, 
Nėra laiko liūdėti, o juk ir tu taip sakei... 
Jei rytą prabudęs cinamono kvapą užuosi, 
Tai Kalėdų dvasia prisipildę namai... 

Ir neapleisk mūsų sodintų alyvų pavasarį, 
Nes tai aš po langu maloniai kvepėsiu... 
O jeigu ištrokši, gerk kaip gaivią rasą 
Mane vakare, kol ant žolės dar spindėsiu... 

Būsiu viskuom, kuom tik tu panorėsi, 
Net ir gulbe laisva tarsi vasara... 
Tvenkinyje prie namų vis budėsiu, budėsiu! 
Ir jeigu brauksi, tai brauk tik iš laimės ašaras. 

Nenusigąsk, jei manęs čia jau greit neberasi, 
Būsiu daug arčiau nei tu numanai... 
Neliūdėk, jei manęs jau žiemą nerasi, 
Nėra laiko liūdėti, o juk ir tu taip sakei...