Dar negimiau, o tu rašei:
„Baltai žydėjo obelys...“
Nors pats nė karto neprašei,
Kad būtumei sau tobulas –
 
Išlodei kaimuose šunis,
Nesimeldei bažnyčiose,
Išmindei pievas basomis
Ir iš likimo tyčiojais.
 
Na, ne – galbūt veikiau šaipeis,
Kaip debesis iš ežero.
Ir kartais bėgai paupiais
Po akmenėlį nešinas.
 
Bet svaidei jį tiktai tenai,
Kur upės srautas rimdavo
Ir tau dėkojo vandenai,
Ir dovanas priimdavo.
 
Ir klausės purvinas ruduo,
Netgi žiema suklusdavo,
Nes mėgai aidui pakartot:
„Pavasaris – prabuskime!“
 
Tiesiog žinojai ir jautei,
Kada pražys tos obelys...
Ir man parodei, kaip ateit
Ne tik ant balto popieriaus.