Dangaus kaimenė
Rodos, ne debesys subėgo, o kaimenė dangaus
Iš žemės pargintų avių.
Tik niekas dar nežino, kur pilkosios keliaus,
Kuriuo risnos vėjo skirtu keliu.
Gal virs į lietų, vėl sugrįš į pievas,
Šį kartą lapkričio šalnų pakąstas?
Žiedų nebus, tik smilgos vienos,
Puoštos voratinklių rasotais raštais.
O gal nuplauks, kur gervės skrido,
Išlies smėlynam gaivią vėsą,
Arba nukris į vandenyną
Jo amžinybėje ilsėtis?
Tiktai palauks, kol saulė žvelgs į žemę,
Užgaus ten kanklių miegančias stygas,
Šilta melodija lai žmogui viltį kelia —
Grąžins jam laikas vasaros dienas.
Tik teks palaukt, kol pilkos dangaus avys
Parves pavasarį baltuosius ėriukus,
Vėl pienėm sužydės Nevėžio lankos žalios,
O ievos puoš baltais žiedais krantus.