14. Sosėtėkėms so Laurīno 

Atskėrā no puonu koities če dvarėškē –
Sava kombarelie soēs paėlsietė –
Liuob karto joukoutė, lėižovius atrėštė,
Aprokoutė keistus notėkėmus svieta.

Neėlgā betrokos, ka tik šeimėninkā
Ėšvažiou lonkītė gėmėniū, kaimīnu,
Jolė so dvarėškēs karto sosėkinkius,
Tarp vėsū pamatė Žīmanta Laurīna.

Vaikis liuob siedietė so aulėnēs batās –
Iš mėškū parejės tarsi snaus pri stala
Pro blakstienas tonkės Jolė ons temata,
No anuos bovėma tonkē šėrdės sala.

Nier kuo ni stebietėis – lažininka vākou
Ta mergātė ruodies tėkra karalaitė,
Bet Laurīnou vėdaus ėšmintės pasakė –
Vīnougės ne lapē – kažkam bova skaitės.

Tas traukėms pablūdės so vėsās ėš vėina,
Laistė ėlga laika sotemu joudiausiu,
Ė gėrdietė Jolės balsa ne ož sėinas
Vo pri stala jaukė sklindont i pat ausi.

Jolē, ons soprata, irgi sava nuoro
Liuob kalbas ėlgiausės nutėkēs atskėidus
Ėškalbies jausmingā, ė ožbaigs paduorē,
Žvelgdama i jouka apjimtūsius veidus.