Trys gijos ir virvė, vijau savo šuliniui,
Senajai nutrūkus kai kibiras skendo.
Užuominos kartuvių juokdarę glumina —
Išėjusiais nuolat papildomas stendas.
Aistra gi pažadina smelktis į būtį.
Nejau supratai buvus žinią kitokią?
Jautriausių šašų pasistenkim nekliūti —
Plėštos gyvuonies juk dar nesam užlopę.
Žvelgiu į gelmes kažkelintojo rentinio,
Mintis net nekilo į jas ko nors šokti.
Džiaugiuosi išbandymus šauniai iškentusi
Ir likus lyg vargo nemačius šaipokė.
Vorų nebijau, pakaruoklių nemėgstu.
Kaip drėbti Dievuliui gyvybę po kojom?
Mirtis tartum ledas — net aistros priblėsta.
Trys gijos — virvė. Moku vyti. Dėkoju.