Duoklė rudeniui
Stirnos ašaras surinko žilas vėjas
Ir išbarstė melsvame rūke.
O nakties karoliams sutrupėjus,
Josios perlais puošėsi rasa.
Paukštis, nuogo medžio išsigandęs,
Geidė saulei vėl šukuot kasas.
O lietus, liežuvį pagalandęs,
Gėdino lapuotasias damas.
Šalčio lūpos švelniai gėlė smakrą,
Draskė veidus slepiančius lapus.
O Ruduo, ištempęs grakštų kaklą,
Gėrė drebančių miškų sakus.