Buvo šilta ir ramu
prie namučių, prie namų,
bet užpuolė patvory
mus bitutė įkyri.
 
Lyg kažką nujausdama
šoko gelbėtis mama,
kaip nuo vilko ar meškos
bėgo brolis iš paskos.
 
Saulė kaitino karšta,
bėgo tėtis ir teta,
lyg nuo tuzino velnių
bėgo dėdė su šuniu.
 
Aš lauke likau viena,
nes užsitrenkė spyna —
tai broliukas, būk ramus,
neįleido į namus.
 
Čia aš pajaučiau skūra,
kad bitutės nebėra.
Gal nuskrido ji? Deja.
Štai bitutė, viduje.
 
Broliui gėlė tarp akių...
Ko gi aš tada verkiu?