Dulkia žilos godos,
rudeniu keliauja,
pinasi į žodį,
įkrenta į saują,
užgesinę gaisrą
mirštančių spalvų,
prislopina aistrą
pilku pieštuku,
pilkas žvelgia skliautas,
liūdesiu varvės
rūkanom išplaukęs
ant laukų drobės.