Elektra, tas neeilinis pasaulio stebuklas, iš pagrindų pakeitė kaimiečių būtį i į Vambalių kaimą atėjo i konkrečiai mūsų namuose atsirado 1964 metais i tik po to, kai 1963 metų vasarą į Karosynę (te kolchozo centras i gyvulių tvartai buvo) įkypiai per lauką nuo Jakėlaitynės atvedė elektros liniją. Te, už kelio, jau Stačiūnų kaime da 1963 metų pavasarį pastatė 150 vietų karvidę i prie jos elektros pastotę įrengė. Mano tėvas da tą pačią žiemą, sutaręs su mamikės pusbroliu Stasiuku Zilinkum (jis eigulys buvo) i paėmęs iš fermų du arklius, parsivežė iš Vambalių beržyno tris ilgas egles. Nulupo žievę, supjaustė gabalais, nutepė degutu vieną rastų galą i padarė stulpus, o mudu su broliu padėjom i žievę lupti i su dvitraukiu pjūklu pasikeisdami skersai tas egles supjaustyti da visai i neįtardami, ką jis čia gamina. Tik rudeniop, gavus iš ūkio valdžios leidimą (te mano krikšto tėvas tada mačijo, anas irgi prie valdžios buvo, nes buhalteriu dirbo) i gerai „pavaišinus“ elektrikus, kurie praeitą vasarą buvo nuvedę elektrą iki Karosynės, atvedė tą stebuklą i iki mūsų namų. Nuo elektros linijos, tiesiai per pievikę link namų iškasė tris gal kokių dviejų metrų gylio duobes, pastatė stulpus, gal kas penkiasdešimt metrų atstumu vienas nuo kito, namo viduje, kampe ant pietinės sienos pakabino elektros skaitliuką (elektros įvadas i daba nuo tada te ir) i per lubas nuvedė laidą iki vidurio kambario (tuo metu te da virtuvė buvo, o daba gerasis kambarys) i pakabino keturiasdešimties vatų lemputę...
Laukėm visi su nekantrumu, kas čia daba bus, jau i vakaras visai i sutemo i mamikė žibalinę dešimto numerio lempikę prie kuknikės ant sienos užsidegė. Mes ant pečiaus sėdėdami i pūkine kaldra užsikloją jau markstytis, kaip kokie viščiukai po perekšlės vištos sparnu palindę, pradėjom, kol elektrikas viską sutvarkė i viduje i lauke i nujojo per lauką su arkliu iki transformatoriaus (jis buvo pastatytas te prie naujų fermų, prie Jakėlaitynės) i tada paleido elektrą...
Staiga namuose kažkas pasidarė, nušvito visa virtuvė lyg per gaisrą, akys tik raibuliuoti pradėjo, sesutė, da mažikė buvo, tai tuoj dūdas paleido, nuo pečiaus tik drykt i mamikei į sterblę įsikniaubė, nuo tos šviesos besislėpdama...
Aną vasarą mes jau buvom „pamokyti“, apturėjom tokį nuotykį, kai sugalvojom nuaiti pas elektrikus „šaltosios ugnikės“ pasižiūrėti. Tokias lazdžikes mamikė per Kalėdas nupirkdavo i tėvas, galus užlenkęs, ant eglutės, tarp žaisliukų, pakabydavo i vakare uždegdavo, oi kiek džiaugsmo būdavo, kai tos ugnikės po kambarį lakstė.
O daba elektrikai te pietų pusėje, už beržų, viduryje pievikės, jas žibino, bet te jau valdiška žemė i te mums kvit uždrausta aiti, tai iš tolo tik žiūrėjom i seilę varvinom. Nors i visai ne šventės buvo, mat jie te per lauką stulpus statė i tokias vielas tempė. Mudu su sesute sėdėjom, kaip visada svyruoklių beržų pavėsyje i žaidėm, i stebėjom, kaip te iš toli žiburiuoja tos ugnikės. Baisiai rūpėjo iš arčiau jas pamatyti, bet tėvo buvo uždrausta toliau raviuko niekur neiti, bet a paklausysi, kai teip rūpi...
Nu i nuėjom i prisižiūrėjom į valias, tik vakare kažkas tai su akimis pasidarė, iš nieko abudu žliumbti pradėjom, taip skaudėjo, perštėjo, ašaros pačios upeliais tekėjo. Mamikė i ta baisiausiai nusigando, kas čia tiems vaikams pasidarė i kaip ta perekšlė višta ančiukus išperėjusi i tiems į prūdą sušokus plaukioti, belakstydama apie mus šokinėjo i nė kaip nebeišmanydama nutildyti sielojosi. Gerai, kad da tėvas anksti iš darbo parėjo, tai tada jam tuoj pasiskundė:
– Tėvai aik pažiūrėk greičiau, kas čia daba pas mus pasidarė, tu vis tiek geriau nusimanai. Nesuprantu kas te tiems vaikams daba ir. Žviegia, kaip ką tik atjunkinti paršiukai savaitę pieno negavę. Klausiu, ką skauda? A pilvą, a ką suvalgėt, o jie tik akis trina i viskas, nežinau i ką daryt daba. A gal jau pas daktarą vežt reikia? Ma i galva jau neišneša, kas čia daba do kvarabas juos apsėdo?
Tėvas neskubėdamas nusirengė, priemenės tarpduryje batus išspraudęs, pirma vieną, paskiau kitą, nusimovė, nusivyniojo autus i ant vagio prie kuknikės pasidžiovė i tik tada kambarin įėjo i į mūsų raudonas akis, pirma vienam, paskui kitam pasižiūrėjo i bartis pradėjo:
– Nu, rakaliai, tai ką jau pas elektrikus buvot nusibeldę? Tai tu jau čia vė pramicoriau prisimislijai? Tai čia tavo darbas daba, išsivedei mergicą velniai žino kur? Piktai į mane pasižiūrėjo i diržo sagtį tik čiupinėti pradėjo, o ma i ašaros pačios riedėti liovėsi.
– Tėvai, a pasiutai, vaikai vos nemiršta, nebeišmanau, jau gal kokią valandą, ką i daryt.
I nuo „morkelių“ įpylus daviau, i ramunėlių arbačike girdžiau i proškų visokių daviau, niekas nepadeda. O jis jau matai diržą juosiasi, jau auklėti žada...
– Nieko nieko, aš juos tuoj pagydysiu. Tik va tuoj beržinės košės abiem įkrėsiu, tai žinos, kaip iš namų aiti. Sakiau, kad pas elektrikus neaitų, te jie su „svarke“ virina, tai i prisižiūrėjo baibokai...
– Tėte tėtyte, aš nieko, aš visai i negalvojau te ait, ką mą te veikt, a aš durns, a aš „svarkės“ nemačiau, bet kad tik sesutei labai tos „šaltosios ugnikės“ rūpėjo. Užsižaidžiau po beržais i nepamačiau, kaip ji per pievikę te nurėplojo... Kol nulėkiau, kol parsitempiau i prisižiūrėjom, daba teisinuosi, meluoju, kaip išmanydamas i aš. Kur dingsi daba, kai diržas eilinį kartą aplink sprandą sukinėjas...
– Motin, nieko čia baisaus i nė, nesisielok tu taip, ką daba čia padarysi, kad taip daba išėjo. Nepasius, paverks paverks i nustos. Ilgai daba prisimins, kaip tėvo neklausyt. Sutarkuok bulvikių i dėk per merlių daba ant akių, kaip mat i ištrauks tą brudą i pasveiks i jokių daktarų nereiks, tegu pasikankina daba, kad manęs neklausė. Sakiau, kad neaitų, o i tu gera, a nematei, kad te jie vė prie tų elektrikų prilipę...
Mamikė nieko nelaukdama taip i padarė, kaip tėvas liepė. Nuskuto dvi bulvikes, sutarkavo, tarkius sudėjo ant merliaus i suvyniojusi, kaip kokią kilbasą uždėjo mums ant alkių. Ant rytojaus da biškį perštėjo, bet iki vakaro, jau buvom pamiršę tą nuotykį i tik daba rašydamas apie elektrą tą istoriją prisiminiau. Nuo to karto abudu bijom tų „šaltųjų ugnikių“, kaip velnias kryžiaus i daba, kai reikia su suvirinimo aparatu, ką nors ūkyje suvirinti, vis prisimenu tą mudviejų žygį pas elektrikus, o akys i daba tuoj ašarot pradeda, bet tėvo pasakytą vaistą (bulvių tarkius) panaudoju i vė gerai, a da te kokių lašų užlašina i gerai i praaina...
Elektra daug naujovių į kaimą atnešė i radiją i televiziją, o vėliau įsigudrinom jau i į kitus kambarius laidus nusivesti i rozetes i jungiklius pasistatyti. Išvedėm laidą i į kiemą i ant sienos lauke lempą pakabinom, kad i naktį nebaisu būtų laukan išeiti, o da vėliau i į kitus pastatus kabelius nuvedėm, taip pamažu i visai neliko vietos, kur ta elektra nepasiekė.
Televizija Vambalių kaime i konkrečiai mūsų namuose atsirado tik už dviejų metų, bet pirmiausiai tėvas 1965 metų vasarą iš Dainų šventės, kur te į Vilnių buvo nuvažiavęs su Klausučių choru dainuoti, parvežė didelę dėžę, kurioje buvo radijo aparatas ,,Latvija“ su plokštelių leistuvu i da priedo vieną dėžę pilną plokštelių. Niekas kaime tokio „čiūdo“ nebuvo matęs, tai kai paleidom langus atidarę visu garsu, tuoj sulėkė visi pasižiūrėti, kas te daba per dyvai Kazakauskynėje darosi, a pjauna ką, kad net visas kaimas skamba, iki Gudinų miško aidas aina. Mažiukus, tuos ausinukus aparatėlius tai jau daug kas iš kaimynų turėjo, o čia didelė dėžė i nuo elektros aina i baterijų nereikia, o bangų, bangelių gaudo, kur tik pasuksi visokiom kalbom tik šneka tik dainuoja i muzikas visokias grajina, nežinai, ką i beklausyti. Na, bet kai dėžės viršų atidarė i plokšteles paleido, tai visokias muzikas, valsus i polkas grajyti pradėjo, geriau da nei Teodoras Steponavičių su armonika, kad plėšdavo per gegužines. Tada i šokti visi pradėjo, na žinoma prieš tai kelionę i pirkinį „aplaistę“, nes tėvas i lauktuvių parvežė...
I mums i saldainių i „margų niekyčių“ visą tarbą parvežė. „Margais niekyčiais“ mes vadinome apelsinus a mandarinus, da nuo praitos vasaros taip juos praminėm, kai tėvai Juodkrantėje pas tėvo seserį viešėjo. Prieš kelionę vis neatstojom nuo tėvo, klausinėjom vis, ką lauktuvių parveš, tai jis išvažiuodamas juokais pažadėjo, jeigu geri būsim, neišdykausim i „Tetulelio“ (mamikės sesers vyro, nes jie buvo palikti namus saugoti) klausysim lauktuvių būtinai ką nors parveš, kad i „margų niekyčių“ blogiausiu atveju.
Parvežė i žuvies visokiausios i rūkytų ungurių i da visokių skanumynų. Da i daba gerai pamenu, net seilikės bėgte bėga prisiminus, kai atpjovė mamikė po gabaliuką ungurio i su naminės duonikės rieke suvalgyti liepė. Skanumėlis neapsakytas, net skūras i kaulus i pirštus i tuos nulaižėm, taip gardu buvo, pirmą kartą ungurio mėsikės paragavus.
Paskui da atnešė vieną dėžę i išėmė niekad nematytų i neragautų mandarinų, tokių ružavų kamuoliukų. Da iš pradžios i nesupratom, ką su jais daryti, tai paėmė į sterblę voliojom voliojam, kaip žaisliukus kokius, lyginom, katro didesni i gražesni tie „niekyčiai“. Paskui tėvas vieną nulupo, tai kambaryje taip pakvipo, kad i mes saviškius tuoj lupti pradėjom i vos liežuvių neprarydami po skilčikę laužydami ragauti bandėm. Skanumėlis neapsakytas, bet kad davė tik po du kiekvienam i kvit i viskas, o mes juos prarijom, kaip smakai i vė kaulijam, kad da tų „margų niekyčių“ duotų, bet tėvas griežtai subarė, kad tai vaistai i daug jų vienu kartu suvalgyti negalima.
Nuo tada juos taip i praminėm i daba da, kai namuose prisimenam taip pavadinam, bet a te taip skanu, kaip tada pirmą kartą valgėm. Daba jų pilnos parduotuvės i kada nori tada gali nupirkti i nieko te tokio skanumo nė...
Radijo aparatas ,,Latvija“ ilgai tarnavo i daba da kažkur tai garaže ir, bet jau senai sugedęs i neveikia, bet da i daba pamenu, kiek malonių akimirkų prie jo praleista, kiek valsų i polkų jam grojant sušokta, kad i daba da su širdgėla prisimenu i jį i elektros stebuklą, kuris šitaip pakeitė pasaulį, na o apie pirmąjį televizorių vėliau papasakosiu, tai jau kita istorija...