Kol trauki tas rakštis iš kūno,
Kurias susirinkai būties usnyne,
Nėra kada gėrėtis, džiaugtis
Nakties bemiegės žvaigždėmis.
Sulpstaisi — šitaip peršti, 
O jei suriksi, būsi viską sugadinus
Ir liksi provėža neryškia,
Kuri net po dulksnos išnyks.
Keista ambicija — išlikti,
Gal rakštys užkrėtė rakštėjimu?
Aš kabinuos ne į apsiaustą —
Lėtai smelkiuosi į mintis.
Ar baigsis viskas tik todėl,
Kad išraiškai pritrūko priemonių?
Gal pasakos nebeįdomios?
Gal judesiai kiek per lėti?
Tarp ČIA ir TEN atstumas myliomis,
O senos žaizdos neužgijo.
Todėl kelionė kaip dėlionė —
Ji pasiduoda nelengvai.
Aš neprašysiu pasilikt — 
Juk pats žinai, kur veda gijos..
O pasakų stebuklų ilgisi
Dažniau pražilę, nei vaikai.
Norėčiau būti. Be rakščių,
Be ilgesio, kančios, be niežulio.
Usnyne tarp visų košmarų
Palaiko gyvastį viltis.
Nejau išgąsdinau tave
Nesusivaldžius ir surėkusi?
Varteliai mano nors rakštėti,
Tau visą parą atkelti.