Groja medžiai maršą gedulingą
Savo broliui, kritusiam audroj.
Ašarom iš jų akių skaidriausiom sninga,
Rauda paukštė jūros vienumoj...

Nerimo šešėlius migdo vėjas,
Vakaro garsai pabyra ant šakų.
Liūdesys kamienais medžių liejas,
Virpa skausmo rasomis sakų.

Saulės spinduliai tarp vėjo pirštų
Vos suvirpa nebylia rauda...
Bet jis... gyvas! Šnara – aš nemirštu,
Tik viršūnėje – užgesusi audra...