Platus pasaulis —
jame gyvybė trapi,
laiko pulsas suka ratus,
vėlyvi lapai dar krenta...
 
Tai dabarties tikrovė:
švelnus ruduo už langų,
viduje — mano pasaulis,
mano būtovė ir mintys
lyg ant bangų pasiklys...
 
Krypsta į vakaro saulę,
mažą plotelį melsvo
dangaus aprėpia — jos
trokšta plataus pasaulio
ir žmogaus sielos jautrios... 
 
Vakarė žara jau užgeso,
tamsa gaubia žemę, nyku,
kas šiame pasaulyje tu
ir kodėl į tolumas krypsti?..
......................................
Juk jos nuo tavęs atsitraukė —
nori pasivyti tarsi laukuose vėją? 
Ką laikas dovanojo — pasiėmė savo.
Nenori pripažinti — laikui pralaimėjai...