Pagrobt iš dabarties norėčiau tave švelniai,
pagrobti ir įrėminti randuotoj širdyje...
Išgirst viliuos tą mielą tavųjų žingsnių aidą,
kuris crescendo plinta vasarvidžio žaisme.

Jausmų kaitra skruostų raudoniu palaimą pranašauja.
Kažko taip maudžia sielą — mylėt dalia karti...
Ir podiumu būties žingsniuoji vis iš naujo,
Iš lėto lašant laikui, vos šmėstelint nakty.

Į sielą krenta naujas, subrendęs gėrio grūdas,
žvaigždynų begalybė sušvinta akyse,
ir tūkstantmečiams bėgant pasaulis vis dar sukas.
Moteriškumo pradas — žmogaus širdies daina.

O gyslomis pulsuoja maištingas karštas kraujas,
švelnumo valandėlėm užmerkiame akis.
Yra pasauly rūmai, kur gėris karaliauja.
Tų rūmų vardas šventas. Jis — Mylinti Širdis.