Šis begalinis pasaulis
Tavo mažose rankose
Niekada neprasideda ir niekada nesibaigia...
 
Žodis, kuriuo visa sukurta,
Yra visada,
Tik laukė progos būti ištartas.
Kai bandau panerti į neišmatuojamą jūros gelmę
Arba pasiekti tolimiausią žvaigždę,
Mane glumina tavo mažojo pirštelio galybė —
Juo žavingai žaidi rašydamas ant smėlio,
Kurį vėjas išpusto,
Bet įrašas lieka amžiams — atleista...
 
Aš stoviu tamsoje,
O tavęs jau nėra nukankinto.
Tu atveri duris į savo buveinę
Ir kvieti įeiti.
Nedrąsiai einu ir dairausi.
Tirštą šviesą remia didžiulės kolonos,
Nerviūromis tarsi gyslomis iššokusiomis į odos paviršių
Ir besistiebiančiomis į dangų.
Štai ir vėl matau tave tenai, iš kur ir esi atėjęs —
Tu pasilenki, atidarai ir įeini vėl kviesdamas paskui save.
Ir aš paklūstu, nors ir baisiai susigėdęs dėl savo nevertumo.
Žengiu žingsnį į begalybę,
Man užgniaužia kvapą — skrendu nežmoniškai greitai...
Jūros, ežerai ir dykumos lekia po manim taip,
Kad stebiuosi galėdamas tai suvokti.
Kažkas mane lydi,
Taip, lydi baltas galingas erelis,
Skriejantis virš manęs ir stebintis, ką aš darysiu...
Ir vėl matau Tave —
Dabar jau ant stiklo kalno,
Tu šypsaisi ir kvieti atsisėsti šalia,
Matyt, jau žinojai, kad nesugebėsiu —
Dar tikėjimas silpnas.
Pamaniau: kaipgi įmanoma sėdėti ant tokio stataus ir slidaus kalno...
Ir Tavęs jau nėra, teisingiau — nebesimato.
Ir dabar vėl iš naujo bandau savo jėgomis slidinėdamas ir griūdamas ropštis į stiklo kalną,
Dabar jau tikiu, kad galėsiu sėdėti ant stačiausios ir slidžiausios viršūnės,
Bet tik su Tavo pagalba...